Pelkės – viena svarbiausių Lietuvos kraštovaizdžio dalių. Kartu tai yra bene labiausiai ignoruojamas, nykstantis mūsų šalies gamtos elementas, nežiūrint ypatingos ekologinės ir estetinės reikšmės.
Iki žmogaus veiklos pelkės Lietuvoje užėmė, įvairiais duomenimis, nuo 7 iki 20 proc. teritorijos. Šiandien jų tėra tik apie 2 proc., ir šis plotas toliau mažėja. Priežastys – sausinimas, durpių eksploatacija, klimato kaita.
Pelkės Lietuvos teritorijoje paplitusios labai netolygiai. Daugiau jų yra aukštumose, kur vyrauja mažesnės pelkės. Didžiausios pelkės plyti aukštumas supančiose lygumose ir plynaukštėse – Pietryčių lygumoje, Rytų Žemaitijos plynaukštėje. Mažiausiai pelkių yra Vidurio Lietuvos žemumoje, Pajūrio žemumoje (išskyrus Nemuno deltos regioną).
Daugiausia Lietuvoje yra žemapelkių, kurios maitinamos kritulių ir gruntinių ar paviršinių vandenų. Mažiau yra aukštapelkių, kurios maitinasi tik kritulių vandenių. Šiek tiek yra ir tarpinių pelkių, kurios pasižymi abiejų tipų bruožais.
Didžiausios Lietuvos pelkės saugomos rezervatuose: Čepkelių, Žuvinto ir Kamanų rezervatai saugo tų pačių pavadinimų pelkės. Viešvilės rezervate saugoma Artosios aukštapelkė ir kiti mažesni pelkynai. Daugelis kitų svarbių pelkių saugomos valstybinių parkų rezervatinėse zonose arba draustiniuose. Tačiau dauguma net ir saugomų pelkių yra vienaip ar kitaip jau pažeistos žmogaus. Aukštumalos pelkės du trečdaliai ploto yra iki šiol eksploatuojamas durpynas, Žuvinto palių pakraščiai sovietmečiu nusausinti, taip pažeista ir likusi pelkės dalis. Palyginti nepaliestos pelkės yra Čepkeliai, Kernavo, Labanoro girios pelkės, Reiskių tyras, Artoji.
Didžiausios sunaikintos Lietuvos pelkės yra šios: Didysis tyrulis (vykdomi atkūrimo darbai), Baltosios Vokės pelkė, Naujienų pelkė, Rupkalvių pelkė, Šepeta, Ežerų plynė (tebeveikia Ežėrėlio durpynas), Laukesa, ir kitos. Dalis sunaikintų pelkių galėtų būti atkuriamos, pakėlus vandens lygį, tvarkant augaliją, taip sukuriant sąlygas pelkėdarai vėl vykti.
